Lemurai.lt Subtilus gamtos grožis japoniškų parkų ramybėje - Lemurai.lt
Tuesday 19th September 2017,
Lemurai.lt

Subtilus gamtos grožis japoniškų parkų ramybėje

Meskeliaujam.lt 2014-06-01 Pasaulis, Turizmas
Mūsų planuose netikėtai atsirado kelionė į tolimąją egzotiškąją rytų kultūros šalį Japoniją. Ilgai ir kruopščiai besiruošdami šiai kelionei sužinojome, kad tuo metu, kai svečiuosimės tekančios saulės šalyje, vietiniai švęs taip vadinamos auksinės savaitės (Golden week) šventes: Imperatoriaus gimtadienį, Žalumos, Showa imperatoriaus, Konstitucijos atminimo ir Vaikų dienas. Laiko turėsime ne daug, tik 7 dienas, tad norisi vertingai išnaudoti kiekvieną minutę šioje šalyje.

Kelionė iki Tokijaus trunka daug laiko. Su patogiu (užtektinai vietos kojoms, prie kiekvienos sėdynės primontuoti ekranai, rodantys naujausius filmus, muziką, žaidimus, wi-fi, kelionės maršruto sekimą) Simple Express autobusu vykstam iki Varšuvos stoties, nuo kurios su vietiniu autobusu pasiekiam Varšuvos Fr. Chopino oro uostą. Čia praleidžiame naktį, kol sulaukiame rytinio skrydžio į Amsterdamą. Kelios valandos laukimo Olandijoje ir mes jau antrame pagal dydį pasaulyje keleiviniame lėktuve, skrendančiame į Japoniją. Lėktuve jaučiame rytietišką kultūrą: į maisto ir gėrimų meniu įtraukti rytietiški gėrimai ir valgiai, yra galimybė pasimokyti japonų kalbos, paskaityti apie jų kultūrą, paklausyt japoniškos muzikos įtaisytuose monitoriuose prie kiekvienos sėdynės, taip pat ir keleivių didžioji dalis japonų. Naritos oro uoste maloniai mūsų atsiprašęs darbuotojas kruopščiai patikrina lagaminus. Nusipirkę traukinio bilietus (keleiviui 1000 jenų, apie 26 lt) keliaujame iki persėdimo stotelės, vėliau persėdę į kitą traukinį (kaina 200 jenų, 5 lt) po kelių valandų išlipame Tokijaus Shinjuku rajone. Mus sutinka stiprus, nuo vandenyno pučiantis vėjas. Neskubėdami bei pratindami akis prie kitokių vaizdų pasiekiame savo viešbutį.

Listel Shinjuku viešbutis mažas, žemom lubom, koridoriumi einant darosi nejauku, atrodo lyg galva lubas brauktum. Kambarys taip pat mažas, vonia dar mažesnė. Kasdien keičiamos šlepetės su klijuojamu paduku, dantų šepetukai su pasta, skutimosi reikmenys. Prie arbatinuko paliekami skirtingų arbatų pakeliai. Prie lango padėta lango atidarymo instrukcija. Labiausiai mums patiko tualetas su daug mygtukų, atliekančių skirtingas funkcijas. Vakare išeinam pasivaikščioti po rajoną, kelis kartus su tūkstantine minia praeinam didžiąsias sankryžas. Užsukame į mažą užeigą pavalgyti. Įdomi japonų užsakymo sistema: prie durų stovi iškabos su maisto nuotraukomis, kainomis. Išsirenki, paspaudi norimo maisto mygtuką, sumoki aparatui ir užsakymas priimtas. Tada eini į vidų, įsitaisai ir lauki savo maisto. Gal ir patogu. Mes šįkart užsisakinėjom pas padavėją, ženklų kalba, kol perpratom užsakymo kultūrą stebėdami japonus. Ragaujame miso sriubą su makaronais ir krevetėmis. Skanu ir šviežia.

Vakarinė Tokijaus dalis

Dieną pradedame nuo pažinties su vienu iš 23 Tokijaus rajonų Shinjuku, didžiule pramogų, verslo ir parduotuvių zona. Shinjuku geležinkelio stotis yra laikoma judriausia pasaulyje stotimi, kasdien pervežančia 2 milijonus keleivių. Šalia jos yra pagrindinė Tokijaus miesto ir tarpmiestinių autobusų stotis. Rinkdamiesi viešbutį, ieškojome esančio netoli šios stoties, kad būtų patogus ir greitas susisiekimas. Pirmiausiai einame į Shinjuku Gyoen parką, vieną didžiausių ir populiariausių Tokijuje (bilieto kaina 200 jenų, apie 5.24 Lt). Šis parkas sudarytas iš tradicinio japoniško landšafto sodo (dideli tvenkiniai su juos jungiančiais tilteliais ir salelėmis, estetiškai formuojami medžiai ir krūmai), prancūziško ir angliško landšafto sodų (didelės atviros pievelės, apsodintos vyšnių medžiais), tropinių ir subtropinių gėlių oranžerijos, miško zonos, arbatos namelio, restorano, informacijos centro ir meno galerijos. Besigrožėdami augalais sutikome būrį darželinukų ir mokyklinukų, kuriems, kaip supratom, vyko botanikos pamokėlės parke. Smagus vaikų užimtumas: vaikus lydinčios mamytės vorele priklaupusios ant kelių, o vaikai vienas po kito per jų nugaras bėgioja. Toliau keliaujame iki Tokijaus Vyriausybės pastato (Tokyo Metropolitan Government Building), kurio aukštis 243 metrai. Pastatas turi 2 bokštus, kiekvieno iš jų 202 metro aukštyje įrengtos stebėjimo aikštelės, nuo kurių atsiveria nuostabi panorama į Tokijaus miestą. Pakilę nemokamu liftu, bandome akimis aprėpti didžiulį miestą, parkus, dangoraižius bei ant stogų įrengtas sraigtasparnių aikšteles. Taip pat čia yra kavinės bei suvenyrų parduotuvėlės. Leidžiamės žemyn ir einame į netoliese esantį nemokamą viešąjį centrinį parką. Prie parke pastatytos Kumano šventyklos stebime tradiciškais japoniškais rūbais apsirengusių jaunųjų fotosesiją. Nustembame pamatę, kad parke brezentinėse palapinėse, kartotinėse dėžėse, lūšnelėse gyvena daug benamių. Užsukame į Yoyogi ponių parką, pasivaikštome ir po Yoyogi parką, kuriame daug pievelių, tvenkinių, medžių. Anksčiau parko vietoje buvo įsikūrę kariškiai, 1967 m. parkas atliko olimpinio miestelio rolę, šiandien japonai renkasi čia sportuoti, rengia piknikus ir leidžia laisvalaikį. Parke praeiname didžiulius, 12 metrų aukščio medinius Torii vartus ir pasiekiame šintoistų Meijin šventyklą, skirtą imperatoriaus Meiji ir jos žmonos sielų garbinimui.

Keliaujame į Harajuku rajoną, esantį tarp Shinjuku ir Shibuya rajonų. Harajuku laikomas jaunimo, paauglių kultūros, įvairiausių madų ir stilių, garsių parduotuvių centru. Mūsų tikslas praeiti siaura, apie 400 metrų besitęsiančia Takeshita gatve (Takeshita Dori), kurioje įsikūrusios pagrindinės ekscentriško jaunimo mados parduotuvės, butikai, kavinukės, greito maisto užkandinės. Gatvėse prasilenkiame su tikrai labai ekscentriškai atrodančiais paaugliais, perkeliančius anime, punk personažus ant savęs. Užeiname į kelias parduotuves, prisifotografuojame kitaip atrodančių paauglių, su didelėm šypsenom keliaujame toliau. Stabtelime prie Nacionalinio Yoyogi stadiono, pastatyto 1964 metų Tokijaus olimpiados plaukimo varžyboms, šiandien naudojamo dailiojo čiuožimo, tinklinio treniruotėms, koncertams ir kitiems renginiams.

Pasiekiame judriausią Tokijuje Shibuya rajoną, garsėjantį spalvingumu, jaunimo stilių įvairove, parduotuvėmis, naktiniais klubais, pramogomis, didžiulėmis šviečiančiomis reklamomis bei iškabomis. Didžiausia Japonijoje Shibuya perėja užsidegus žaliai šviesoforo šviesai pranyksta pėsčiųjų masėje – turbūt kiekvienas ją žinom iš filmų Pasiklydę vertime, Greiti ir įsiutę: Tokijo lenktynės arba Absoliutus blogis. Einame po kelis kartus ir mes su žmonių srautu per šią perėją. Užsukame į matyt gausiausią klientų Starbucks kavinę, nuo kurios žvelgiame į milijoninį judėjimą Shibuya perėja. Netoli perėjos yra populiariausia susitikimų vieta – Hatchiko skulptūra, kuri taip pat stipriai prisideda prie Shibuya rajono garsinimo. Šioje vietoje pastatyta skulptūra akita veislės šuniui Hatchiko, kuris po šeimininko mirties ištikimai 9-ius metus kiekvieną vakarą ateidavo prie stoties jo pasitikti ir laukdavo iki paskutinio traukinio. Japonams nusprendus pastatyti paminklą toje vietoje, pats Hatchiko dalyvavo paminklo atidengimo ceremonijoje. Jam mirus, šalyje buvo paskelbta gedulo diena. II-o pasaulinio karo metu paminklas buvo sunaikintas (metalas buvo reikalingas karo reikmėms), tačiau 1948 metais atstatytas. 2009 metais pastatytas filmas Hatchiko garbei. Vakare užsukame į suši restoraną, kuriame telpa gal 7-8 žmonės. Apetitą sužadiname su truputį pavirtomis sojos pupelėmis, pabarstytomis druska, skanaujame burnoje tirpstančių suši su šviežutėle žuvimi. Grįždami namo, prisiperkame mums nesuprantamų dalykų (užrašai tik japoniški), tad vakare degustuojam japoniškus užkandžius, saldumynus ir gėrimus.

Fudži kalno papėdėje

Nuo ankstyvo ryto susiruošiame vykti dviem dienom iki Japonijos simboliu laikomo aukščiausio 3776 m kalno Fudzijama (kitaip Fudži kalnas), kurį senieji šalies gyventojai laikė šventu ir, manoma, pats kalno pavadinimas kilęs nuo žodžio fuchi, reiškiančio ugnis. Norisi papasakoti autobuso bilietų pirkimo istoriją. Kaip tik tuo metu, kai jau stovėjome Shinjuku stotyje eilėje prie kasų, turėjo išjudėti autobusas ir mes, suprasdami, kad nespėjam į tą reisą, kasininkei pasakėm savo norą nuvykti iki Kawagushi, parodydami telefone autobuso numerį ir artimiausio išvykimo laiką, tačiau šį primygtinai bandė parduoti jau išvykstančio autobuso bilietą. Kadangi susikalbėti ir ją perkalbėti sekėsi sunkiai, nusprendėm nesiginčyti ir pirkti, ką parduoda. Vis tiek kaip nors nuvyksim iki ugnikalnio. Taigi ji duoda mums bilietus, pakviečia darbuotoją, kuris mus vedasi per visą stotį iki laukiančio autobuso. Ir tik tada mes suprantame kasininkės gerus norus – matyt ji per raciją pranešė vairuotojui palaukt dviejų turistų, ir šis kantriai mūsų laukė su beveik pilnu autobusu keleivių. Buvom nustebinti, juk japonai pasižymi punktualumu. Po dviejų valandų kelio pamatome tą nuostabią baltą viršūnytę, kurią įsimylime iš pirmo žvilgsnio. Nusiperkame dviejų dienų bilietus ir su retro stiliaus autobusiuku važinėjam po Fujikawaguchiko apylinkes.

Pirmiausia apsilankome tradiciniame japoniškame Iyashi no Sato kaime, kuris 1966 metais siautėjant taifūnui buvo sugriautas nuošliaužų, bet praėjus 40-čiai metų atstatyti tradiciniai šiaudiniais stogais dengti namai, kuriuose įsikūrė amatų muziejus, galerijos ir parduotuvėlės (įėjimas 350 jenų). Kadangi prie kalno Fudžio šaltesnis oras, tad pataikėme atvykti čia dar žydint sakuroms. Giedram ir saulėtam orui esant grožimės nuo kaimo atsiveriančiu nuostabiu vaizdu į patį ugnikalnį, pasipuošusį snieguota viršūne. Fudži pamatyti giedrame danguje pakankamai sudėtinga, nes ties viršūne dažnai sustoja pailsėti debesys. Užėję į pirmąjį namuką pataikome į tradicinį japonišką koncertą, paliekame batus ir sėdėdami ant pagalvėlių klausome meditacinės muzikos. Mažutė japonė močiutė verda kažkokį šiltą viralą aukure: ragaujam, sušylam, nes namuke vėsoka, laužo dūmų kvapas maloniai užpildęs erdvę, tik niekaip nesuprantam, ką geriam. Aplankome kitus namukus, susipažįstame su senosios Japonijos amatais. Manoma, kad aplink Fudži kalną galima rasti 80 urvų, kelis iš jų aplankome ir mes. Iš pradžių lendame į 201 metrų ilgio Fugaku urvą, susiformavusį po 1130 m. išsiveržusio ugnikalnio. Per Jukai, labirintų mišką, augantį ant lavos uolienų, keliaujame link Narusawa ledo urvų (Ice cave), kuriuose ir vasarą temperatūra išsilaiko žemiau minuso (280 jenų). Urve šalta, laša vanduo, slidu, vietom dėl žemų lubų tenka ropoti. Keliaujame į apie 350 metrų vingiuojantį šikšnosparnių urvą (Bat cave), kurių pavadinimas kilęs nuo buvusių jo gyventojų (300 jenų). Gauname šalmus, kad nesusitrankytume galvų, vietomis vos praropojam pro žemas lubas. Viršuje užsukame į šikšnosparnių muziejų. Prieš grįždami hostelį, sugalvojame paimti dar keletą lobių ir užkopti į kalną, kad galėtume pasigrožėti Saiko ežeru ir Fudži kalnu, bet šis buvo paskendęs debesyse. Praeinam poilsiaujančius, kempingaujančius japonus, kopiam beveik kilometrą į kalną. Čia, prie miško, sutinkam kažkokį baisų gyvūną – nei tai ožką, nei tai avį, nei tai patį velnią – patį japonišką kalnų ožį, kuris perveria mus savo žvilgsniu ir nustriksi į kalną. Vakare, užregistravę rastus lobius, gavome žinutę nuo japono, gyvenančio tose apylinkėse kelis metus, bet dar nė karto nemačiusio šio reto gyvūno įrašyto į raudonają knygą. Tai pasisekė mums! K’s House Mt.Fuji hostelyje apsistojame jaukiame minimalistiniame japoniško stiliaus kambaryje su stumdomomis durimis, tatamiu (ryžių šiaudų kilimas, grindų danga), žemu staliuku, pagalvėlėmis, pagal pateiktą instrukciją pasiklojame tradicinę japonišką lovą – čiužinį. Vakare lyja ir šalta, bet išeiname pavakarieniauti į tikrą japonišką restoraną: sėdime ant grindų, pagalvėlių, kojas nuleidę į grindis. Paklausę šalia sėdinčios jaunos japonų poros patarimo, ragaujame virtų sojos pupelių su druskyte, labai skanios ir sočios moliūgų miso sriubos su daržovėmis, antienos vėrinukų ant iešmelių. Grįždami link namų užsukame pasidairyti į prekybcentrį: daug žuvies produktų, daug kitokių produktų, kurių nepažįstam, atkreipiam dėmesį, kad vaisiai labai brangūs, kitų produktų kainos ne taip gąsdina.

Po pusryčių išeiname pasivaikščioti po mūsų miestelį, esantį prie Kawaguchiko ežero. Užsukame į žolelių sodą – parduotuvę, kuriame auginamos visokios vaistažolės, gėlės, gaminami kvepalai, aromatiniai aliejai, muiliukai. Aplankome Hachioji šventyklą ir tada kopiame į Tenjo kalną, esantį 1 km aukštyje virš jūros. Netoli kalno viršūnės įrengta apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria nuostabūs vaizdai į ežerą, Aokigahara mišką, garsėjantį savo tyla ir savižudybių skaičiumi, ir į Fudži kalną. Taip pat čia galima paragauti japoniškų saldumynų (ragaujame ryžių tešlainį su sojų ir karamelės padažu), atsigerti arbatos, padaužyti molinius puodukus. Paskambiname širdies formoje pakabintu varpeliu priešais Fudži. Sėdime ir grožimės vaizdu, tądien buvo debesuota, lyg ir atrodė, kad debesys turėtų nuplaukti, tačiau visi pakibdavo ties kalno viršūne. Po tokių ramių poilsio akimirkų traukiame į Fujiyama atrakcionų parką, 1996 m. turėjusį aukščiausius (79 m) linksmuosius kalnelius pasaulyje (įėjimo mokestis 1300 jenų, 35 lt). Laiko parke turime labai mažai, vos kelias valandas, o prie visų įdomesnių atrakcionų nutysusios eilės mažiausiai porai valandų. Neliko nieko kito, kaip nusižiūrėti lūkuriuojančius jaunuolius ir paprašyti įleisti į eilę, kur buvo likę laukti 40 minučių. Tad visą laiką praleidome kalbėdamiesi su jais, dalindamiesi pasakojimais apie Lietuvą ir mūsų kelionę po Japoniją. Taigi grožėdamiesi Fudži kalnu kylame linksmaisiais kalneliais į 79 metrų aukštį, rėkiame leisdamiesi žemyn 70 m atkarpą 130 km\h greičiu. Tirtančiom kojom ir kupini teigiamų įspūdžių vakare grįžtame į Tokijų.

Eidami nuo Shinjuku stoties užsukame į Omoide Yokocho (vadinamą atminties skersgatviu arba Piss Alley) – siauros mažos gatvelės, pilnos mažų užkandinių (mažas bufetukas, kelios kėdės, didesni turi kelis staliukus), nuo kurių sklinda čirškinamo maisto kvapai ir garai. Vienoje gatvelių mus užkalbinęs seneliukas japonas su lazdele nusiveda į japonišką restoraną, kurio mes patys tikrai nebūtume radę. Pasakome, kad ragausime sakės, tai mūsų gidas labai nudžiunga, mat japonų baltasis vynas jo mėgstamiausias gėrimas. Pagal tradiciją, norint parodyti dosnumą, naudojamas masu puodelis, į kurį statomas stikliukas ir sakė pilama, kol perpildo stikliuką ir pripildo medinį masu indą. Ragaujame jo užsakyto tradicinio keistoko skonio japoniško maisto: užkandžiui prie sakės gauname raugintų kopūstų salotų ir, spėjame, kepenėlių, miso sriubos su virtu kiaušiniu, daržovėm ir gal sojos kubeliais, skrandukų sriubos, daržovių, jūros gėrybių vėrinukų. Senukas kalba laužyta anglų kalba su stipriu japonišku akcentu, bet susikalbam. Mums nebaigus valgyti, senukas sumoka už mūsų vakarienę, kai to nematom, atsisveikina ir dingsta. Smagi ir vaišinga pažintis.

Centrinė Tokijaus dalis

Šios dienos planuose aplankyti pakankamai jauną Tokijaus Shiodome rajoną, visuomenei atidarytą 2002 metais. Shiodome žemė buvusi potvynių nualinta, pelkėta vieta, skirianti Imperatoriškuosius rūmus nuo Tokijaus įlankos. Edo periodu (1603-1867 m.) pelkynai nusausinti ir naudoti kaip feodalų gyvenamoji vieta, tad ir pats pavadinimas kildinamas nuo “sustabdyti potvyniai”. Vėliau, 1872 m. Shiodome buvo atidaryta pirmoji Japonijoje traukinių linija. Šiandien rajonas moderniai išvystytas, sureguliuotas pėsčiųjų ir transporto eismas skirtingais aukštais, iškeltos pėsčiųjų alėjos, išvystytos požeminės perėjos, jungiančios beveik visus pastatus. Pirmiausia važiuojame iki Tsukiji, vieno iš didžiausių žuvies, vaisių ir daržovių turgaus pasaulyje. Per dieną čia apdorojama daugiau nei 2000 tonų jūros produktų. Kadangi ši vieta tapo turistų traukos objektų, trukdomas turgaus darbas, turistų įėjimas ribojamas. Turistai, norintys stebėti tunų aukcioną, turi kreiptis į infocentrą, sudaromos dvi grupės po 60 žmonių ir skirting laiku leidžiamos į aukciono stebėjimą, kuris trunka nuo 5 iki 7 val. ryto. Mes atvykstame į turgų pavėlavę, milžiniškose halėse vyksta tvarkymosi darbai. Keliaujame į didelį japoniško kraštovaizdžio parką Hama Rikyu, įkurtą buvusių feodalų rezidencijų žemėse, ančių medžiojimo vietose, imperatoriaus rūmų klajojančiuose soduose. Sodo tvenkiniai užpildyti jūros vandeniu, kurio lygiui įtakos turi potvyniai ir atoslūgiai. Parke paliktos senosios priedangos ančių medžioklei, senasis arbatos namelis, šalia jo kitas, veikiantis, kuriame sustojame akimirkai paskanauti plaktos žaliosa arbatos su saldumynu ir pasigrožėti vaizdu į sodą, tvenkinius apsupusius dangoraižius bei tiltus. Taip, šis parkas be galo gražus. Apsilankę japonų budistų Zojoji šventykloje, pastatytoje 1393 m., bet po kelių šimtmečių perkeltoje į dabartinę vietą, keliaujame link Tokijaus bokšto, siekiančio 333 metru ir esančiu 13 m aukštesniu už savo modelį Eifelio bokštą. Tokijaus bokštas, Japonijos atgimimo, ekonominės galios simbolis, baigtas statyti 1958 m., šiandien čia veikia televizijos ir radijo transliavimo antena bei turizmo centras. Galima mokamai pakilti į 150 m arba 250 m aukštyje įrengtas stebėjimo observatorijas. Galiausiai einame link Imperatoriškųjų rūmų, kuriuose gyvena Japonijos imperatoriškoji šeima. Rūmai, 1868 m. perkėlus Japonijos sostinę iš Kioto į Tokijų, pastatyti 1888 m., sugriauti per II-ąjį pasaulinį karą, atstatyti, šiandien stovi didžiuliame parke, apsuptame griovio, pripildyto vandeniu, ir masyvios akmenų sienos. Stovint Kokyo Gaien aikštėj matomi akmeninis Meganebashi, kitaip vadinamas akinių stiklo tiltu, ir Nijubashi, dvigubu tiltu vadinamas dėl anksčiau buvusių dviejų medinių lygių. Lankytojai į rūmus įleidžiami tik du kartus per metus, tuomet imperatoriškosios šeimos nariai išeina į balkoną pasirodyti. Laisvai lankytojams prieinami Imperatoriškųjų rūmų rytiniai sodai, buvę slapčiausiais Edo pilies gynybos ratais. Sodai užima didelę teritoriją, storos akmenų sienos sukuria tvirtumo ir saugumo jausmą, įkurtas gėlių sodas. Pavargę nuo vaikščiojimo, užsukame į kažkokį stadioną, esantį šalia rūmų, ir netikėtai pataikome į jaunimo karatė apdovanojimus. Įdomu stebėti salėje tvarkingai išsirikiavusius apie tūkstantį vaikų, klausyti nesuprantama japonų kalba sakomų sveikinimo žodžių. Pasistiprinę japoniško maisto užkandinėje, einame į Tokijaus laisvalaikio, pramogų ir sporto kompleksą Tokyo Dome City. Saulei leidžiantis kylame apžvalgos ratu Big-O pasigrožėti mirgančiu visomis šviesomis Tokijumi (kaina 800 jenų).

Šiaurinė Tokijaus dalis

Dieną pradedame nuo pirmojo vakarietišku stiliumi 1873 m. įrengto Ueno parko ir šalia jo esančio seniausio, atidaryto 1882 m. Japonijos zoologijos sodo lankymo. Ueno zoologijos sodas namais tapęs daugiau nei 2600 gyvūnams (464 skirtingų rūšių). Sodas bendradarbiauja su Kinijos Beijing, Amerikos San Diego, Meksikos Chapultepec sodais dėl didžiųjų laukinių pandų išsaugojimo ir veisimo, tad pandos Ri Ri ir Shin Shin sulaukia daugiausia dėmesio, ir prie jų nusidriekusios 2-3 valandų eilės. Mes jas pamatome greičiau šiek tiek sutrumpindami eilę. Kita parko įžymybė – penkiaaukštė Pagoda ir arbatos ceremonijų namelis. Dar nesulaukus vidurdienio, per mikrofonus išgirstam pranešimą, kad sodas perpildytas žmonių, patariama saugoti vaikus, kad nepasimestų, praeiti darosi sunku, tad pamatę, kas mus labiausiai domina ir taupydami laiką, traukiame toliau. Važiuojame iki Tokijaus shitamachi – žemutiniu miestu vadinamo Asakusa rajono, daugelį šimtmečių buvusiu pramogų centru už miesto ribų. Edo laikotarpiu čia buvo rengiami kabuki teatro pasirodymai, veikė raudonųjų žibintų kvartalas, tačiau po II pasaulinio karo oro atakų metu Asakusa buvo sugriauta. Po rajono atstatymo, pagrindiniu traukos objektu išliko seniausioji Tokijuje budistų Sensoji (kitaip Asakusa Kannon) šventykla bei už Sumida upės matomas 2012 m. iškilęs 634 m aukščio Tokijaus Sky Tree bokštas. Praeiname 200 m ilgio prekeivių pilną gatvę Nakamise, vedančia iki antrų Sensoji šventyklos vartų Hozoman, anapus jų esanti pagrindinė šventyklos halė ir penkiaaukštė pagoda. Žmonių minios meldžiasi prie šventyklos, degina smilkalus, prekybinėse gatvelėse gausu tradicinių, vietinių užkandžių, suvenyrų, galima pasivažinėti japonų traukiamomis senovinėmis rikšomis, galima sutikti kimono vilkinčių japonių. Patenkame į budistų procesiją prie šventyklos, vėliau stebime pagyvenusių japonų pasirodymą. Keliaujame iki Sumida parko šalia Sumida upės krantinės, nuo kurios atsiveria graži panorama į įspūdingo aukščio Sky tree bokštą, prancūzų dizainerio moderniai suprojektuotą Asahi alaus bokštą ir pastatą, Asahi Super Dry Hall pastatą, ant kurio viršaus akį traukia 360 tonų auksinė Asahi liepsna (Flamme d’Or), reprezentuojanti Asahi alumi degančią širdį ir putų pilną galvą. Vietinių šnektoje liepsna turi dar vieną pavadinimą – auksinis šūdas. Paliekame Asakusa rajoną ir grožėdamiesi tiltais bei panoraminiais miesto vaizdais plaukiame Sumida upe iki Odaiba (kitaip – forto) rajono, esančio ant Edo periodu japonų sukurtos Tokijo įlankos salos, skirtos apsaugoti Tokijų nuo galimų jūros potvynių.

Laikui bėgant, mažos salelės sujungtos su didesnėmis, užkasant atliekas, ir taip Odaiba 1980 m. tapo įspūdingu vystymosi projektu. 1990 m. sprogus ekonomikos burbului, plėtra sustojo ir rajoną ištiko krizė, bet neužilgo atidarius estakadinį geležinkelį, rajonas prisikėlė naujam gyvenimui. Be įspūdingų pastatų, žmones traukia žalieji plotai, pėsčiųjų takai, nusidriekę pagal krantinę bei vaizdinga Tokijaus panorama. Rainbow (vaivorykštės) tiltas jungia Odaibą su likusia Tokijaus dalimi, juo eina geležinkelio linija, paprastas kelias, Yurikamome traukinių linija ir pėsčiųjų takai iš abiejų tilto pusių. Nakties tamsoje apšviestas tiltas ir už jo matomas miestas atrodo dar įspūdingiau. Aplankome prancūzų Laisvės statulos kopiją, 1998 m. čia stovėjusi originali statulos versija, skirta pažymėti prancūzų metus Japonijoje, tačiau japonams taip patikusi statula, kad 2000 m. buvo pastatyta jos kopija. Odaibos rajone įspūdingai atrodo ir Fuji TV pastatas, telekomunikacijų (Telecoms Centre) centras su keliomis didelėmis palydovinėmis antenomis, tarptautinis Tokijaus eksponatų centras (Tokyo Big Sight). Praeiname XVIII amžiaus pietų Europos miestų stiliumi įrengtą Venus Fort prekybos centrą, patenkame į senovinių mašinų garažą ir tada keliaujame į naujausių Toyota automobilių centrą, kuriame galima pasėdėti ir išbandyti naujausius modelius. Vaikščiodami tarp Odaibos pramogų centrų ir parkų, užtinkame gigantiško dydžio, 18 metrų aukščio Gundam transformerio statulą. Gegužės vakarą smagiai užbaigiam, sunku patikėti, bet švęsdami kartu su japonais vokiečių alaus šventėje Oktoberfeste.

Sagami įlankos Enoshima ir Kamakura kurortai

Paskutinę savo kelionės dieną leidžiame Enoshima ir Kamakura pakrantėse, traukiančiose turistus dėl savo smėlėtų paplūdimių, gerų bangų vandens sporto mylėtojams bei dėl šventyklų, šventovių ir istorinių paminklų. Perėję pėsčiųjų tiltą patenkame į Enoshima salą, kurios vienoje pusėje įrengta jachtų prieplauka, kita salos dalis priklauso miškingam kalnui, kuriame įsikūrusi Enoshima šventykla, skirta laimės, turtų, muzikos ir žinių dievybei Benten. Tikima, kad Benten sukūrė Enoshima salą prieš pavergdama penkiagalvį drakoną, terorizavusį šį regioną. Apsilankome pagrindinėje Enoshima šventykloje, susidedančioje iš kelių po visą salą išsibarsčiusių šventyklėlių. Prie Benten turtų dievybės japonai atlieka pinigų plovimo ritualus. Ant Enoshima kalno šlaito paskambiname Meilės varpeliu (Love Bell), skirtu drakono ir deivės Enoshimos meilės legendai. Ant kalno viršūnės įsikūręs botanikos parkas su 60 metrų aukščio observatorijos bokštu – švyturiu, statytu čia gyvenusio ir didelę salos dalį įsigijusio britų prekybininko. Nuo salos apžvalginių aikštelių atsiveria akims nuostabūs vaizdai į vandenyną, Sagami įlanką, plaukiojančias jachtas, burlentininkus.

Pasigrožėję sala, riedame traukiniu iki Kamakura miesto. Aplankome Hasedera šventyklą, pastatytą kalnuotoje vietoje gražiame, pilname žydinčių gėlių japoniškame parke su tvenkiniais, nedidelė Benten-do halė apstatyta mažomis moteriško grožio ir turtų dievaitės Benten statulėlėmis, kurių galima rasti ir šalia esančiame Benten-kutsu urve. Keliaujame iki nuo 1252 m. stovinčios 13,35 m aukščio bronzinės Kamakuros Didžiosios Budos (Kamakura Daibatsu) statulos, antros pagal dydį Japonijoje. Už simbolinį mokestį patenkam į statulos vidų, kuriame įrengtas mini Budos istorijos muziejus. Norėdami pailsėti nuo turistų, traukiame pasivaikščiojimo takais per miškingus kalnus, užtikdami vieną kitą šventyklėlę, skulptūrėlę ar pasigrožėdami atsiveriančiais panoraminiais vaizdais. Išlendame prie Kamakura svarbiausios Tsurugaoka Hachimangu šventyklos, nuo kurios terasos laiptų tiesiai žvelgiant matosi keli torii vartai, už jų esanti alėja, nusidriekusi per visą Kamakura centrą iki pat krantinės. Ragaujame gatvėje pardavinėjamų tarp ledo atšaldytų agurkų, užmautų ant lazdelės ir apteptų miso pasta – paprasta, skanu ir puikiai atgaivina karštą dieną. Vakarui artėjant, pakilus stipriam vėjui pajūrio smėlis skaudžiai daužo kojas, vanduo šiaušiasi, tad atsisakome minties išsimaudyti jūroje.

Grįžtame atgal į Tokijų ir paskutinį vakarą praleidžiame Golden Gai vadinamame mažame, sausakimšame naktinio gyvenimo rajonėlyje, kuriame daugiau nei 200 mažų, talpinančių tik po kelis klientus, bariukų ir užkandinių. Užeiname japoniškos reggio muzikos ir bobmarliško japono barmeno išvaizdos sudominti į bariuką, susipažįstame su ten sėdinčiais jo draugais. Vienas jų studijų metu buvęs Vilniuje, tad turime nemažai kalbos! Baruose taikomas “kėdės” mokestis žmogui – 800 jenų (~21 lt), kokteilių kainos panašios arba didesnės.

Greitai pralėkė tokia nuostabi, turininga ir įspūdinga atostogų savaitė Japonijoje. Laiko pažinti šalį turėjome labai mažai, bet spėjome šiokį tokį vaizdą susidaryti. Mums labai didelį įspūdį paliko Fudži kalnas, japoniški sodai, kuriuose žmogaus rankų pagalba atsiskleidžia subtilus gamtos grožis ir ramybė. Patiko ir šviežias, kitokio skonio maistas, gaivinantys šalti žalios arbatos gėrimai, neįprasto skonio saldumynai. Sutikti japonai šilti ir paslaugūs žmonės, tačiau išlaikę santūrumą. Kainos neišgąsdino taip labai, kaip tikėjomės – norint pamatyti Japoniją, nebūtina išleisti krūvos pinigų. Labai patiko patogiai ir suprantamai išvystyta susisiekimo infrastruktūra. Japonija – tai šalis, į kurią norisi sugrįžti dar kartą.

www.meskeliaujam.lt

Parašykite savo nuomonę