Lemurai.lt „Skvoteriai“ Vilniuje: ką slepia apleisto namo sienos? - Lemurai.lt
Tuesday 19th September 2017,
Lemurai.lt

„Skvoteriai“ Vilniuje: ką slepia apleisto namo sienos?

Elena Varnauskaite 2014-06-29 Gyvenimo būdas, Pasaulis

Ant Neries kranto, šalia Energetikos ir technikos muziejaus stūkso apleistas pastatas, fanera apkaltais langais ir durimis. Pakliūti į jį nėra lengva: pastatą juosia tvora, o vietoje įėjimo – mažas langas ir iš plytų sudėtas paaukštinimas. Stebėtina, tačiau šiame name jau ilgą laiką gyvena žmonės. Vedami smalsumo juos aplankėme.

Įeinantįjį pasitinka tamsa, visur besivoliojančios betono nuolaužos, kalnai šiukšlių, skersvėjų keliami šiurpūs garsai ir nepakeliamas dvokas. Ant sienų tai vienoje, tai kitoje vietoje tarp daugybės įvairių užrašų išsiskiria vienas. Skvot ženklas – tai apskritimą kertanti laužta rodyklė su užrašu „rent is theft“. Tokiu ženklu „užkariautus“ pastatus pažymi skvoterių judėjimo atstovai.

Nuotraukų autorius: Dmitrijus Radlinskas

Skvoterių judėjimas Europoje prasidėjo septintajame dešimtmetyje su hipių judėjimu. Apleisti, niekam nepriklausantys pastatai tapo jaunų žmonių gyvenamąja vieta.

Didžioji Britanija – viena pirmųjų, kurios fabrikų pastatus užimdavo ir savo reikmėms pritaikydavo skvoteriai. Jie įsirengdavo vandentiekį, elektrą, net kanalizaciją. Lietuvoje tokie savavališki apleistų pastatų užkariavimai draudžiami, tačiau toks judėjimas vis dėlto egzistuoja – skvoteriais tampa neformalus jaunimas, benamiai arba menininkai.

Apleistame pastate – meno apraiškos

Keturių aukštų pastatas vaiduoklis yra tapęs menininkų saviraiškos erdve: ant sienų nėra nė menkiausio lopinėlio, kuris nebūtų išmargintas įspūdingo dydžio piešiniais, ženklais ir citatomis. Sienų tapybos grožį nustelbia tik neįtikėtini vaizdai pro neužkaltus antrojo aukšto langus: atsiveria Vilniaus panorama – Neris, Gedimino kalnas.

Ant grindų guli atverstas mados žurnalas. Nespalvota seksualios blondinės nuotrauka susilieja su pilko cemento fonu. Šalia mėtosi moksleivio reikmenys: penalas, sąsiuviniai ir vadovėliai. Visi – vokiečių kalba. Užspausta nosimi praėjus gyventojo išvietę, patenki į tvarkingą ir jaukiai įrengtą kambarį: paklota lova, sukabinti drabužiai, ant palangių – higienos priemonės, net vaikų žaislai. Gyventojo nėra.

Vos besilaikantys laiptai be turėklų, iš kojų verčiantis vėjas. Viršutinis aukštas pasitinka triukšmu. Radome. Taikos vėliava ir šūksniais bandome prisišaukti gyventojus ir įspėti apie taikią misiją. Jokio atsako.

Pasigirsta lietuvių atlikėjos Jazzu daina ir kelių žmonių balsai. Užeiti vidun kviečia du vyrai. Jokios nuostabos ar pykčio – prašalaičius priima visai džiugiai. Ant stalo – keptuvė, kurioje čirška ką tik iškepta mėsa. Nosį kutenantis maisto kvapas susimaišęs su tabako ir smilkalų.

Prie stalo susėdę vyrai – lyg knygos herojai: du intelektualai pietų metu per radijo imtuvą besiklausantys muzikos. Pradeda sukti cigaretes ir kviečia pokalbiui.

Skvoteris ar benamis?

Apleistame name jaukų kambarį su moderniais piešiniais ant sienų yra įsikūrę du draugai. Antanas ir Alfredas žino, kas yra skvoteriai, nes šiame name apsilanko daug tokių žmonių. „Visi mane laiko viršininku“, – sakė Antanas. Šį gyvenimo būdą vyrai pasirinko ne filosofijos vedami. Vis dėlto, ir benamiais savęs nevadina.

Antanas ir Alfredas patikino: „Mes gyvename savo gyvenimą. Nuo nieko nesame priklausomi.“ Ir tikrai, jiedu verčiasi visai neblogai: nėra slegiami valstybės naštos, mokesčių ir įsipareigojimų.

Kambario švara džiaugiasi ir patys. Į nakvynės namus keltis tikrai nenori. Kasdien klausydami radijo neatsilieka nuo šiandieninių aktualijų: žino ir apie Rusijos prezidento Vladimiro Putino veiksmus, ir apie Lietuvos prezidento rinkimus. Ilgai namie neužsibūna – eina dirbti: kasdien namo parsitempia pilnus maišus plastiko ir stiklo. „Po mūsų konteineriai lieka švarūs. Būna, dvidešimt litų, būna, ir šimtą pavyksta gauti“, – teigė Alfredas.

Abiejų istorijos skaudžios. Abu kalėjo. Dabar bando kabintis į gyvenimą. Turi dokumentus, asmens tapatybės korteles, todėl policijos nebijo. „Tylu ir ramu. Viskas tvarkinga, todėl policija niekur mūsų nevaro“, – aiškino vyrai.

Antanas dvylika metų praleido Rusijos kariniame dalinyje – raketas vežiojo. Tikėdamasis geresnio gyvenimo ir pasiilgęs gimtinės, grįžo į Lietuvą. Antanas, užaugęs vaikų namuose, giminių neturi, tačiau tikėjosi, kad, įvedus litą, Lietuvoje bus geriau. Taip neatsitiko. Dabar savo pensiją gauna iš Rusijos, nes valstybė laukia, kol sueis 65 metai. Galimybės grįžti atgal irgi neturi, nes priėmė Lietuvos pilietybę.

Alfredas apie savo praeitį kalba liūdniau. Turi seserų, todėl bijo, kad perskaitys apie jį ir išsigąs. Nenori pagalbos iš giminių. „Visi turi savus gyvenimus“, – atsiduso. Dėl vagystės atsidūręs kalėjime, jis ant kojų nebeatsistojo. Vyrai ne kartą bandė kabintis į gyvenimą. Tik smagiai juokėsi paklausti, ko tikisi iš valstybės: „Nieko.“

Pasakojo, kad abu bandė dirbti, tačiau liko apgauti. „Ėjau darbintis statybininku. Tris mėnesius dirbau, algų nemokėjo. Maža to, dar tris šimtus likau skoloje“, – garsiai kvatojo Antanas, pasakodamas apie nesėkmingą darbinę patirtį.

Savo pietus vyrai šildosi ant susikurtos laužavietės. Gaisrų nebūna, o žiemą net nešalta. Kalbėdami apie apleistą namą, vyrai jį skirsto kambariais, lyg viešbutį. „Būna, ateina jaunimas, pavaišina gėrimais, bet problemų nėra, nes turi savo kambarį, – aiškino. – Apačioje gyvena dar vienas vyras. Daug laiko leidžia bibliotekoje, tai perskaitys jūsų straipsnį.“

Nors abu tikino, kad susikūrė tvarkingą buitį, jaučiasi ir atrodo gerai, bet nepraranda vilties, kad valstybė vieną dieną padės pakilti, suteikdama galimybę įsidarbinti ir padovanodama mažą butelį.

Vilniaus savivaldybė teigia, kad šis pastatas priklauso privačiam asmeniui. „Jeigu savininkas sutinka su namo gyventojais, čia jo sprendimas, tačiau jei veiksmai savavališki, čia policijos reikalas. LR įstatymai draudžia bet kokius neteisėtus privatizacijos veiksmus“, – aiškino specialistai.

Londone lietuvių skvote gyvenusi Martyna: tai – gyvenimo filosofija

Skvoterių istorijos – skirtingos, – pradėjo mergina. – Vieni skvote gyvena dėl to, kad gaili pinigų būstui ir paslaugoms, kiti – dėl filosofinių įsitikinimų.

Martyna nėra skvoterė, tačiau su šio judėjimo filosofija susipažino per draugus Londone. Draugai neapsistoja vien Londone – skvotina Olandijoje, Ispanijoje. „Londonas – tinkamiausia vieta, nes jame apstu apleistų namų, pastatų, gamyklų, studijų. Pavyzdžiui, fotografijos studijoje „įkurtame“ skvote teko ir pačiai lankytis“, – pasakojo mergina.

Martyna teigė, kad tokį gyvenimą renkasi ir ne patys jauniausi žmonės: Skvoteriai nėra vien jaunimas: yra ir vyresnių žmonių – 30–35 metų, kurie, rodos, tikrai neturėtų ten gyventi.“

Mergina Londone gyvenančius draugus ir pažįstamus skvoterius vadina tikrais auksarankiais. „Nežinia, iš kur, bet jie turi viską, ko reikia, – pasakojo Martyna. – Turi šalto vandens, karštą kartais tenka „nulaužti“. Dažniausiai turi net internetą. Vieni – kelerius metus, kiti – tik vasaromis, o treti net dešimt metų gyvena skvotuose. Ne vienas dirba, turi nemažai pajamų, bet paprasčiausiai nenori nuomotis būsto.“

Pati Martyna šio gyvenimo būdo nesirinktų. „Toks gyvenimas yra palaidas ir skatina tinginystę“, – tvirtino mergina. Ji mano, kad tokia filosofija tinkamesnė vaikinams, nes dažnai tenka reikalus aiškintis ir su policija.

Pasak Martynos, jeigu policija sugauna „atidarinėjant“ naują skvotą, keliama byla. „Nepagautas – ne vagis“, – taip galima pavadinti policijos veiksmus, ieškant skvoterių. „Jei užkabini skvoto ženklą, gali ten gyventi“, – teigė Martyna. Svarbiausia yra pastatą užimti nesulaužant spynų, neišardant vartų ir t. t, o tada – gyvenk tiek, kiek nori.

Jie turi gyvenamąją vietą, už kurią nereikia mokėti, maisto taip pat dažniausiai gauna nemokamai. Visi skvoteriai yra avantiūristai, nes nežino, kas jų laukia rytoj: jie gyvena šia diena, linksminasi, kas kaip sugeba“, – kokie yra skvoteriai, aiškino Martyna.

Lietuva nepasiruošusi skvoteriams

„Lietuvių kitoks mentalitetas: čia sunkiai rastųsi skvoterių. Aš pats ne kartą įsitikinau, kad neformaliųjų subkultūrų atstovai man yra patys žmogiškiausi žmonės. Džiaugiuosi, kad teko su jais susipažinti ir kartu pagyventi“, – pasakojo skvoterių draugų turintis Audrius.

Pritardamas Martynai, jis tikino, kad tai visiškai nesusiję su turto reikalais. Tai – subkultūra, kuriai būdingi ryškūs „punk“, hiphopo ir kitų subkultūrų bruožai.

„Mano pažįstami lietuviai skvoteriai turėjo viską, netgi kilimą! Visada sakiau, kad lietuviams iš gerų vietų rankos dygsta, todėl jie pasijungia vandenį, prisijungia elektrą, – aiškino Audrius. – Paprasta, bet nepaprasta. Tame name, kuriame gyvenau, buvo ir dujinė viryklė, ir šaldytuvas. Galbūt švaros lygis buvo šiek tiek žemesnis nei vidutinis, bet čia jau kiekvienų namų reikalas: juk tai, kad gyveni nuomotame bute, dar nereiškia, kad higienos lygis bus aukštas.“

Audrius neigė stereotipus, kad skvoteriai – tingūs žmonės. „Apgalvodami, kur išleis kiekvieną monetą, jie tikrai negyvena laukdami, kol juos iškraustys. Dažniausiai susitaupo pinigų ir išsinuomoja būstą, arba keliauja per skvotus, ieškodami geresnių. Yra atvejų, kai skvotinami namai atiteko skvoteriams, nes neatsirado savininkų“, – pasakojo Audrius.

Bandymai sustabdyti nepadeda

Anglijoje skvotinimas yra kur kas aktyvesnis nei bet kurioje kitoje Europos valstybėje.

1977 m. įsigaliojęs „Section 6“ įstatymas įteisino skvoterių judėjimą. Skvoteriams leista legaliai įsikelti į apleistus namus, iškeldinami buvo ne policijos, o tik nusprendus teismui (policija be teismo nutarties negalėdavo patekti į namą), jie tapo atsakingi už bet kokią žalą, padarytą pastatui, turėjo mokėti komunalinius mokesčius ir t. t. Skvoteriai net turėjo galimybę teisme apsiginti ir įrodyti, kad yra pakankamai motyvuoti gyventiskvote, ir nedaro jokios žalos.

Tačiau prieš kelerius metus Anglijos valdžia paskelbė šį įstatymą nebegaliojančiu: už tokius privatizavimus skvoteriai gali būti šešiems mėnesiams pasodinti į kalėjimą arba gauti nemažą, 5000 svarų siekiančią, baudą. Žinoma, tokie draudimai nesustabdo žmonių – lieka kovojančių prieš sistemą.

Alfa

Parašykite savo nuomonę